- pabūgti
- pabū́gti intr.
1. R pabijoti, pasibaisėti, nusigąsti: Ans pabūgo važiuoti, t. y. pabijojo J. Aš šiandien pabū́gau lytaus ir į miestą nenuvažiavau Gr. Ko tu pabū́gai? K. Kasė pinigus, bet pabū́go Sv. Pati net pabūgusi savo sapnų Mair. O ko pavytot, žalios rūtelės, tame naujam daržely? Ar jūs pabūgot ryto raselių, ar šaltųjų šalnelių? JD731. ^ Kas nusidėjo, pabūgst ir vėjo S.Dauk. Kas nepabū́go šuns, nė lazdos nepabū̃gs Vdžg. | prk.: Mūsų šienas pabū́gęs, t. y. gavęs lytaus Rt.
pabūgtinai adv.: Kad vėl pasidarys rūstus, tai ir pabūgtinai rūstus išveizdėdavęs brš. | refl.: Nei šerno jis baisaus, nei briedžio pasibūgs RD201.2. pavargti, parsimušti, imti skaudėti (apie kojas, rankas): Kol parejau, taip kojos pabū́go, kad priš namus – nors verk – nebepaeinu NmŽ. Taip pabū́go kojos, kad basas jau visiškai nebegaliu vaikščioti Šl. Tokiais pašaliais nesegtu (nekaustytu) arkliu nevažiuok, pabū́gs gyvoliuo kojos Grg. Visą dieną linus rauti pabūgsta ir nagai Skd. [Jei] pripuolęs visa burna gertų [šaltą vandenį], nuo šalčio dantys pabūgtų Žem. 3. paliesėti, pablogti: Teip gražus, nepabū́gęs nė biškį Vž. \ būgti; atbūgti; įbūgti; išbūgti; pabūgti; subūgti; užbūgti
Dictionary of the Lithuanian Language.